Stalo teniso muziejus

Stalo teniso muziejus kuriasi Joniškyje


Joniškio centre esančiame viešbutyje “Šiaurės vartai” įkurtas antrasis (pirmasis Kaune – įkurtas brolio dvynio Vinco) Lietuvoje stalo teniso muziejus. Muziejaus įkūrėjas – Lietuvos stalo teniso asociacijos vykdomojo komiteto narys, Teisėjų kolegijos pirmininkas, Joniškio stalo teniso klubo „Sidabra“ pirmininko pavaduotojas Romualdas Franckaitis.


Pradžiamokslis – prie močiutės skrynios


„Dešimties metų pradėjau žaisti stalo tenisą. Mūsų mokykloje stovėjo vienas stalo teniso stalas. Žinoma, mums, mažiukams, prie jo buvo neįmanoma prieiti, tad iš mokyklos su broliu grįždavome su ašaromis, – vaikystėje atsiradusį pomėgį stalo tenisui prisimena Romualdas. – Vyresnysis brolis iš medžio išdrožė paprastas raketes. XIX amžiaus senovinė babytės kraičio skrynia tarnavo kaip stalas. Ant jos ir išmoko žaisti. Skrynią - „pimąjį stalą“ iki šiol išsaugojau. Gaila, pirmųjų rakečių nebeturiu.“
Brolio išdrožtos raketės ir močiutės skrynia buvo puikios stalo teniso pradžiamokslio priemonės. Romualdas po trejų metų pradėjo ginti mokyklos vardą stalo teniso varžybose. Ir nors, kaip pats sako, ypatingų rezultatų ir nepasiekė, ką Joniškis prieš Kauną ar Panevėžį reiškė, bet stalo teniso istorijoje palieka gilų pėdsaką. Rezultatų siekia jo treniruojami sportininkai. Prieš kelias dienas jo jaunėlis sūnus Romualdas tapo Lietuvos jaunučių stalo teniso asmeninių pirmenybių nugalėtoju.
Stalo tenisas Franckaičių šeimoje – seniai nebe vieno žmogaus pomėgis. „Kadangi šeimos verslas – viešbutis, trečiame jo aukšte įkurdinu savo kolekciją“, – pasidžiaugia Romualdas Franckaitis.
Nors muziejus dar tik baigiamas rengti, bet jis jau sulaukia nemažai svečių. Ateina stalo teniso gerbėjai, Romualdo treniruojami ar treniruoti sportininkai, kiti besidomintis stalo teniso istorija. Lankymas – nemokamas. Ir ateityje, kaip sako kolekcininkas, stalo teniso muziejaus lankymas bus nemokamas. Juk ne uždarbiui, o norėdamas dar labiau populiarinti šią sporto šaką, pristatydamas jos istoriją savo kolekciją atvirą visiems lankytojams daro.


Kolekcijoje – 3 800 kamuoliukų


Idėja rinkti stalo teniso kamuoliukus, kitas stalo teniso priemones ar atributiką, kaip teigia R.Franckaitis, gimė prieš 44 metus. „Tai atsitiko 1965 metais, kai Kaune vyko Sovietų Sąjungos stalo teniso čempionatas. Į jį atvažiavo vienas Latvijos ilgametis čempionas Andrejs Kubė. Jis atsivežė dėžutę su 50 stalo teniso kamuoliukų. Visiems juos rodinėjo ir pasakojo, kad jis juos kolekcionuoja. Man ta idėja labai patiko ir pradėjau po vieną kitą kamuoliuką dėlioti ir saugoti“, – pasakoja R.Franckaitis.
Tačiau gyvenant už geležinės sienos kolekcija, žiūrint iš šių dienų, pildėsi labai lėtai. „Per dvidešimt metų surinkau vos 180 kamuoliukų“, – sako Romualdas. Žinoma, ir tas skaičius sovietmečiu buvo vertas dėmesio. Į Romualdo kolekciją dėmesį buvo atkreipęs „Sporto“ laikraščio korespondentas gerb. a.a. Vytautas Zelenkevičius. Iki šiol kolekcionierius saugo tą laikraštį, kuriame pirmą kartą aprašyta jo 180 kamuoliukų kolekcija.
Išties, kaip pats sako, publikacija kolekcionierių kiek padrąsino. Anksčiau lyg ir nedrąsų būdavo eiti pas sportininkus į namus ir prašyti kamuoliukų. Pasirodžius publikacijai pasibelsti į sportininko garsesnio stalo tenisininko namų duris buvo kur kas paprasčiau. Kaunas juk stalo teniso lopšys, tad buvo su kuo kamuoliukais mainytis ar paprasčiausiai buvo iš ko jų paprašyti. „Man labiausiai pasisekė, kad susipažinau ir susidraugavau su savo federatyvinėje Vokietijoje gyvenančiu bendrapavardžiu Alfredu Franckaičiu. Jis parūpino iškvietimą į Vokietiją, tuo sudarydamas galimybę dalyvauti Dortmunde vykusiame 30-ajame stalo teniso pasaulio čempionate. Ten aš susipažinau su olandu kolekcionieriumi Adri van Drilen. Jis čempionate demonstravo 1500 kamuoliukų. Visi pasižiūri ir nueina, o aš nuo tos kolekcijos atsitraukti negalėjau. Adri prieina prie manęs ir užkalbina. Aš pasakau, kad esu iš Lietuvos, kad jau daugelį metų renku stalo teniso kamuoliukus. Jis iškart man padovanoja 50 kamuoliukų. Įsivaizduokite, koks tai buvo postūmis mano kolekcijai! Dar pasiteiravo, ar turiu ką nors mainams. Sakau, grįšiu namo ir už tokią dovaną atsiųsiu tarybinių kamuoliukų“, – prisimena Romualdas, apgailestaudamas, kad kamuoliukai gražiu pavadinimu „Saga“ nebegaminami Lietuvoje, nors kažkada jie garsino Kauną. Vėliau, kaip pavyko išsiaiškinti kolekcionieriui, įmonė iš Kauno buvo perkelta į Maskvos sritį.
Suradau, tą žmogų, kuris darė kamuoliukus. Jis man padarė nemažai pavyzdžių“, – sako Romualdas.
Pažintis su olandų kolekcionieriumi nenutrūko ir iki šiol mainosi eksponatais.
Romualdas ir šiandien su didžiausiu malonumu dalijasi įspūdžiais, patirtais olandų kolekcionieriaus namuose. „Įvedė mane į kambarį, kuriame – vien dėžės su kamuoliukais. Visą dieną po jas knisausi ir rinkausi tai, ko savo kolekcijoje dar neturėjau. Kokius 200 kamuoliukų išsirinkau, – pasakoja Romualdas ir skuba pasidalinti dar viena jo gyvenimą praturtinusia pažintimi. –1990 metais dalyvavau Europos stalo teniso čempionate. Ten susipažinau su neeiliniu kolekcionieriumi Džeraldu Gurnėju (kiek vėliau pramintu „kolekcionieriu tėvu“). Susipažinau su juo visai netikėtai. Norėjau įsigyti jo parašytą istorinę-pradžios knygą apie stalo tenisą. Jis pasiteiravo, iš kur aš. Sakau: „iš Lietuvos“. Jis labai nustebo. Šalis jam buvo nelabai žinoma ir nelabai įsivaizduojama, nors stalo teniso pasaulio čempionatuose Lietuva dalyvavo jau nuo 1929 metų. Sovietmečiu Lietuva buvo tokia užmiršta. Jam padovanojau ukrainietišką teniso stalo tinkliuką ir pataikiau į jo silpną vietą. Labai susidraugavome. Pradėjau su juo susirašinėti, mainytis eksponatais. Iš jo gavau net kelis 1900 metų kamuoliukus.“
Vėliau Džeraldo paskatintas Romualdas tapo ir stalo tenisui skirto žurnalo „The table tennis collector“ vienu steigėju. Žurnale įrašytas Romualdo adresas, tad atsirado kontaktai su kolekcionieriais iš viso pasaulio. „Su daugeliu tapome gerais draugais. Jei negalime susitikti, bent susirašinėjame, keičiamės eksponatais, – pasidžiaugia Romualdas. – Dabar turiu 3 800 kamuoliukų. Nors pasaulyje yra turinčių ir per 6 000 tūkstančius kamuoliukų. Tačiau jiems lengviau kamuoliukus surinkti, nes yra tokių kamuoliukų, kurie tik kolekcionieriaus užsakymu pagaminami. Reikėtų ir Lietuvoje kamuoliuko gamybos. Nors tris lietuviškus kamuoliukus, padedamas bičiulio iš Olandijos, esu padaręs. Jie ir mano kolekciją labai praturtino, ir bičiuliams galėjau išskirtinį kamuoliuką nusiųsti.“


Ekspozicijoje – „barabaninės“ raketės


Romualdo Franckaičio kolekcijoje galima pamatyti ir kitų retai beaptinkamų eksponatų. „Turiu ir pačių pirmųjų pasaulyje stalo teniso komplektų. Du komplektai – net iš 1895 metų. Turiu iš įtemptos odos padarytas raketes, kurios vadinosi barabinėmis, – kitus eksponatus pristato Romualdas. – Iš vieno anglo kolekcionieriaus gavau ir pačių pirmųjų, dar medinių rakečių. Labai gražiai rankenos padarytos. Matosi, kad su meile buvo darytos. Turiu pusinių rakečių, kai viena pusė padaryta iš kamštinės medžiagos, o kita – lygi medinė. Žaisdamas tokia rakete gali lengvai suklaidinti varžovą, nes mušant su kamštine rakete keičiasi kamuoliuko lėkimo trajektorija.“
R.Franckaičio kolekcijoje – gausu ir kitų įdomių eksponatų: stalo tenisą primenančių raktų pakabukų, teisėjavimo matuoklių, burtukų, taurių, varžybų programų, medalių, plakatų, ženkliukų, lipdukų, atvirukų, knygų ir gausybę fotografijų... Vienus eksponatus Romualdas gauna iš pažįstamų tenisininkų, kitus – teisėjaudamas pasaulio ir Europos čempionatuose ar keisdamasis su kitais kolekcionieriais. „Turiu 1939 metų stalo teniso pasaulio čempionato programą. Šiame čempionate Lietuvos vyrai buvo iškovoję ketvirtą vietą. Tokio rezultato lietuviams po to nebepavyko pasiekti“, – pastebi kolekcionierius.
Genovaitė Paulikaitė